Įprastas valstybinės įstaigos tualeto interjeras

ranku dziovintuvaiNeseniai vienas filosofas juokavo, kad dabar vyksta „tualetų karai“, kada vietoje įprastų vyrų ir moterų tualetų atsiranda ir belyčių žmonių tualetas, kuriame gali lankytis toks gender variantas, kuris save laiko biseksualiu ar neapsisprendusiu. Ir visgi, kad ir kaip pavadinsi tualetą, jame vis tiek visada bus rankų džiovintuvai, kriauklės ir tualetai, skirti savo reikalams atlikti. Šiandien kviečiame dar nežiūrėti taip toli į ateitį ir negalvoti apie tai, kaip atrodys patys progresyviausi tualetai, o panagrinėti šiek tiek atsilikusį valstybinį modelį ir pažvelgti, kaip viskas atrodo valstybiniame sektoriuje.

Tualeto interjeras

Galima pastebėti, kad ten, kur kažkada kabojo kokybiški rankų džiovintuvai, ant sienos (plytelių, keramikos ar marmuro) lieka kelios aprūdijusios skylutės, bylojančios apie kadaise čia kabojusią aparatūrą. Gali nupirkti kitą aparatą ir pakabinti jį geresnėje vietoje, gali pakeisti seną veidrodį nauju ir gražiu, tačiau vis tiek tualeto interjeras bus kažkoks keistas, kažkoks nenormalus, jeigu nerasi jame kur nors tų bent dviejų surūdijusių skylučių. Ir žinosi – kažkada čia kabojo kažkas, kas buvo prisuktas galbūt metaliniais varžtais, o tie varžtai po truputį rūdijo, ir dėl to dabar tose vietose yra raudonos skylutės.

Taip pat tualetų interjeras labai priklauso nuo plytelių spalvų ir išdėstymo, nuo to, kaip kažkokiam architektui ar vadui kažkada pavyko arba nepavyko susidoroti su tokia užduotimi. Taigi, plytelės gali būti raštuotos, gali būti vienspalvės. Gali būti išdėstytos paeiliui, gali būti išdėstytos šachmatų tvarka. Kiekvienas žmogus pats sprendžia, kaip jam labiau patinka atrodančios tualeto plytelės. Paprastai didelėse valstybinėse įstaigose priešais žmones, virš kriauklių, kabo labai dideli veidrodžiai. Tad, vos tik atsidarai kabinos duris, vos tik išžengi iš savo aptvaro, pamatai iš karto save. Taip pat gali save apžiūrėti visu ūgiu, kas yra labai pravartu moterų tualete, kur damos gali įsitikinti, kad jų išvaizda vis dar yra nepriekaištinga. Kad ir kaip tarpusavyje nederėtų tokie dalykai kaip tuštinimasis su visais savo kvapais ir lūpų pasidažymas bei pasikvėpinimas toje patalpoje, visgi tai dažnai vyksta. O šitą veiksmą vainikuoja pergalingas rankų džiovintuvo ūžimas, reiškiantis, kad kažkas dar ir ką tik nusiplovė rankas, o dabar jas džiovina su džiovintuvu. Tiesa, net pačiose seniausiose įstaigose, blogiausiai atrodančiose, kad ir kokioje nors baisioje autobusų stotyje, vis tiek rasi bent vieną apynaujį daiktą – rankų džiovintuvą. Tai gali sukelti juokingą kontrastą, kai viskas atrodo kaip iš po žemių ištraukta, tačiau vis tiek, idant taupytųsi tualetinis popierius, čia kabo ir rankų džiovintuvas.

Įranga tualete

Paprastai tualetuose yra rankų džiovintuvai. Net jeigu tualetas yra visapusiškai pasenęs ir morališkai atgyvenęs, tačiau ranku dziovintuvai iš senų laikų yra tam tikras taupymo būdas. Jau geriau įsigyti BHD rankų džiovintuvai ir laikyti juos ten ant sienos metų metus, negu nuosekliai kasdien tempti į tualetus po didžiausią ruloną tualetinio popieriaus. Taigi, kaip suprantame, nors tai atrodo modernu, tačiau čia yra tik paskaičiavimas, kad greitai turėtų atsipirkti. Jeigu įranga nupirkta prasta – tuomet laikui bėgant čia atsiranda gedimų, aparatai veikia ne taip, kaip turėtų, būna kažkokių triukšmo, veikimo, šilumos problemų. Žinoma, normaliame valstybiniame tualete gali stovėti ir koks nors aparatas, kuriame gali nusipirkti higienos reikmenų, tačiau lietuviškose įstaigose tokių aparatų dažniausiai nebūna, nebent žvelgsime į oro uosto išplanavimą ir jo turtus.

Rašyti komentarą

Your email address will not be published. Required fields are marked *